Home Enciklopedija Japonija Japonijos dailieji amatai
Japonijos dailieji amatai PDF Spausdinti El. paštas
Sekmadienis, 17 Sausis 2010 14:05

Japonų amatų tradicijos tęsiasi jau ne vieną šimtmetį. Perimdami ir tobulindami kitų šalių patirtį, japonų amatininkai ilgainiui sukūrė savitą, unikalią meninę tradiciją. Nors naujaisiais laikais Japonijoje pasireiškė stipri Vakarų kultūros įtaka, bet japonai sugebėjo ne tik išsaugoti senas amatų tradicijas, bet ir kurti naujas, pritaikydami savo reikmėm tradicines nuostatas, Europoje populiarųjį art deco ar konstruktyvizmo idėjas, derindami kūribiškumą su funkciolumu.

Šiuolaikinių dailiųjų japonų amatų bruožai:


Iškilmingumas – japonai linkę į prakilnias spalvas, auksą, sidabrą. Tauriųjų metalų niekas nežarstė - buvo gamini ploni lapeliai, dulkelių barstymas, juostelių inkrustacija. Jais padengiamos tik tam tikros vietos, o tai leido naudoti metalą tik kaip vieną iš daugelio komponentų. Auksas ar sidabras dažniausiai buvo derinami su raudona, oranžine, švelniais žaliais tonais.

Taurus paprastumas – priešingai nei iškilmingumas, siekia pabrėžti natūralų medžiagų išraiškingumą, kuriamas ramybės pojūtis. Pagrindinės raiškos priemonės – organiška, natūrali linijinė kompozicija, lygių, matinių paviršių tekstūra, ramios, pastelinės spalvos.

Raiškumas – aiškios formos ir ryškios spalvos. Vėlyvojo Taisho ir ankstyvojo Showa laikotarpiais (1930-40-ieji metai) amatai tapo pripažinti kaip viena šiuolaikinio meno sričių, atvertas kelias Europos idėjoms. Pamažu ir Japonijoje paplito iš aštrių briaunų ir apskritimų kombinacijų sudaryti kūriniai, tačiau vėliau jie stilizavosi, formos kiek sušvelnėjo.

Išdailintos detalės – Japonijoje nuo senų senovės labai vertinamos išdailintos detalės. Šio tipo kūriniuose galima pamatyti, kaip meistrystė objektą padaro dar patrauklesnį, gražesnį.

Deformacija – tyčinė tobulų formų dirbinių deformacija. Sugriaunant apskritimus ar kvadratus randasi pavidalai, kurie atskleidžia netobulumų žavesį. Deformaciją, kaip savotišką gožį, galima išvysti arbatos ritualo induose, bet dažniausiai menininkai ją naudoja kaip saviraiškos priemonę.

Gėlės ir paukščiai – Japonijoje iki šiol išliko gėlių ir paukščių motyvai puošyboje. Nors šiais laikais kiekvienas menininkas atitaiko pačius motyvus ir spalvas pagal save, bet tai vis tiek labai graži tradicija.

 

AMATAI:

 

Origami – tai popieriaus lankstymo menas. Manoma, kad jis pas japonus atkeliavo kartu su pačiu popieriumi, kurį VI amžiuje budistų šventikai atvežė iš Kinijos per Korėją.  „Tikrasis origami“ yra lankstomas be žirklių ir klijų pagalbos. Jei naudojamos žirklės – tai jau vadinama kirigami. Taip pat yra ir dar kitų lankstymo būdų: vienas jų – kai origami susideda iš kelių dalių. 
Iš pradžių popierius buvo brangus malonumas ir todėl origami buvo naudojamas tik turtingųjų ir labiau skitas apeigom bei dovanom. Nerašytos origami tradicijos pereidavo iš vienos kartos į kitą, todėl tai tapo kultūrinio paveldo dalimi. Palengvinus popieriaus gamybą mechanizmais pats popierius atpigo, suklestėjo origamis, juk dabar šį specifinį lankstymo malonumą galėjo sau leisti ir vargingesni gyventojai.  Atpigus popieriui origami lankstymo taisyklės tapo ne tokios griežtos.  1797 m. buvo išleista pirmoji knyga apie origami lankstymą. Vėliau leista ir daugiau knygų apie origami ir tai dar labiau jį išpopuliarino. Prekybos kelių dėka origami pasiekė Ispaniją, vėliau ir Europą, JAV.
Japonijos moderniojo origami tėvu laikomas Akira Jošidzava (Akira Yoshizawa), kuris ne tik iš sąstingio pažadino šį meną, bet ir sugalvojo lankstymo instrukcijų sistemą, pagal kurią bet koks žmogus, netgi nemokantis japonų kalbos, gali išlankstyti nurodytąjį origami.


Ikebana – tai puokščių sudarymo menas. Ši meno rūšis kildinama iš senojo Japonų papročio padėti gėles ant altoriaus, kuris paplito Japonijoje kartu su budzimu dar VI a. Tuometinės ikebanos buvo daromos bronziniuose induose, dažniausiai naudojant pušies šakelę, kiparisą ir rožę ar narcizą. Gražiausiomis puokštėmis laikomos tos, kuriose buvo trys elementai, turėję savo simboliką – ikebanoje turi būti dangaus, žemės ir žmogaus simboliai. Japonijoje ikebanų gamyba laikoma viena gražiausių tradicijų, ikebanų meistrai vertinami ne ką prasčiau nei kaligrafai, tapytojai  ar poetai. Gėlių oranžiruotojas kuria iš gyvų gėlių (japoniškai ikebana – pažodžiui „gyvosios gėlės“), savo puokštes komponuoja siekdamas perteikti jausmus, nuotaiką, idėją. Amžių bėgyje ikebana stipriai pasikeitė, demokratiškėjo jos taisyklės, keitėsi pradiniai stiliai, kūrėsi nauji, steigėsi mokyklos, kurių dabar Japonijoje jau gerokai per tūkstantį. Tačiau septyni pagrindiniai principai išliko: asimetrija, puokštės trimatė kompozicija, dinamiškumas (puokštė turi sudaryti judėjimo įspūdį), išlaikytas proporcijų tikslumas tarp augalų ir indo, indo ir patalpos, harmonija, lyriškumas (perteikiama atitinkama nuotaika),  novatoriškumas – kiekvienoje puokštėje naudojami nauji, nepasikartojantys elementai. Ikebanos pagrindas – įvairiapusis trikampis. Pirmenybė teikiama linijų išraiškingumui ir grožiui, net toks svarbus dalykas, kaip gėlių spalvos, nustumiamos į antrą vietą. Šiuolaikinėje ikebanoje, be gėlių, naudojamos visos augalų dalys: šakos, lapai, vaisiai, šaknys, medžių kamienai, taip pat ir akmenys, viela, tinklas, medžiaga, įvairūs plastmasiniai bei kiti dirbiniai. Tačiau išliko ikebanos kūrimo tradicija, kad puokštėse turi atsispindėti metų laikai.


Ukiyo-e – tai medžio raižinių menas. Pats žodis ukiyo-e reiškia besikeičiančius pasaulio paveikslus. Medžio raižiniai Japonijoje buvo žinomi dar nuo IX a., juos išpopuliarinusių budistų vienuolių dėka, bet savarankiška meno šaka ukiyo-e tapo tik XVII a., kai 1639m. buvo išleistas įstatymas dėl Japonijos sienų uždarymo. Ukiyo-e principai aiškiai skyrėsi nuo to meto aristokratiškojo meno tradicijų – peizažų, paukščių ir gėlių tapymo ant popieriaus, šilko. Medžio raižiniai buvo pigesni, todėl prieinami daugeliui gyventojų. Per izoliacijos laikotarpį ukiyo-e tapo miestiečių buities dalimi. Medžio raižinius daugiausia gamino trečiasis luomas, šalyje užimantis žemiausią pakopą. Juose buvo vaizduojami kabuki teatro aktoriai, geišos, pramogų pasaulis, miesto vaizdai, įsimintenesnės aplinkos detalės, visą tai, kuo galėjo didžiuotis Japonija.  XVIII a. medžio raižiniuose pradėti vaizduoti peizažai.  Nors ukiyo-e žmonės noriai pirko, bet patys autoriai dažnai likdavo šešėlyje, nes tokie dailininkai nebuvo itin vertinami. Šiuose specifiniuose medžio raižiniuose buvo daug kaligrafijos ir poezijos, nebuvo nei šviesotamsos,  nei štrichavimo. Japonai kitaip perteikė erdvę – kūrinio pagrindas -  linija ir dekoratyvi spalvinė plokštuma. Vaizduojami objektai – tipizuoti. Ukiyo-e kūrė trys asmenys: dailininkas, kuris tik piešdavo, raižytojas, kuris perkeldavo piešinį ant medžio ir spaudėjas, kuris naudodamas natūralius pigmentus rankiniu būdu atspausdavo raižinį ant  ryžių popieriaus. Kartais tuos raižinius lakuodavo, apiberdavo metalo ar perlamutro  pudra. Dailininkas, raižytojas ir spaudėjas buvo beveik  lygiaverčiai kūrinio autoriai. Pradžioje japonų kaligrafija buvo monochrominė, vėliau spalvota. 1842m. Buvo išleisti dekretai, uždraudę vaizduoti populiarius aktorius, geišas, šokėjus, spalvų kiekis sumažintas iki septynių. Taip ir baigėsi ukiyo-e klestėjimo laikotarpis, tačiau keletas grafikų prisitaikė prie pasikeitimų ir toliau sėkmingai tęsė darbą.


Lėlės. Japonijoje lėlių gamybos amatas – tai unikali, labai ištobulinta meno rūšis. Ši šalis garsėja lėlių įvairove ir skirtingomis gaminimo technikomis, pavyzdžiui, kokeshi lėlės, pagamintos šiaurės ir rytų regionuose iš beržo, reto medžio Japonijoje, ar Hakatos lėlės, gaminamos iš medžio ir padengiamos porcelianu. Viena pagrindinių šios įvairovės ir populiarumo ištakų yra Hina Matsuri (Lėlių šventė) bei kitos senos tradicijos. Šiais laikais lėlių gamyba Japonijoje laikoma aukšto lygio amatu. Vyksta parodos, kur galima išvysti įvairiausių lėlių. Tai jau ne vaikams skirti žaislai, o meno kūriniai, savotiškos varžybos, kur meistrai demonstruoja savo techniką. Lėlės gaminamos labai kruopščiai, vaizduojami įvairiausių Japonijos istorinių laikotarpių veikėjai su atitinkamais rūbais, suteikiančiais autentiškumo. Svarbiausių lėlių rūbeliai gaminami ypač detaliai, kartais siuvinėjami rankomis. Bet šaip lėlės gaminamos įvairiausiom progom, pavyzdžiui Hina, mergaičių šventei kovo 3 dieną. Ši tradicija gyvuoja jau tūkstantį metų. Kiekviena šeima, turinti mergaičių, atrenka kelias Hina lėles ekspozicijai išdėstydama jas poromis, kaip jų maldos ženklą jaunų dukterų laimei. Berniukų šventei Tango no Sekku, vykstančiai gegužės 5 dieną, taip pat gaminamos lėlės. Šios lėlės būna vaizduojamos kaip kostiumuoti kariai,turintys miniatiūrinius ginklų komplektus. Tėvai šias lėles eksponuoja, kad jų sūnūs užaugtų stiprūs ir sveiki.

Keramika. Japonijai nemažą įtaką turėjo Kinijos ir Korėjos keramikos gaminimo tradicijos ir technologijos. Keramikoje japonai naudojo formos ir paprastumo grožį, priešingai nei kinai, kurie mėgo vienyti formą ir puošybinių elementų gausą. Naudotos pastelinės, žemės spalvos,  savita paviršiaus faktūra, originalūs ir saikingi puošybos elementai. Keramika puošta ją išdegant tradiciniu būdu, kaip kurą naudojant pušis, kurios pasižymi unikaliomis kaloritinėmis sąvybėmis ir ilgai dega. Indai naudoti apeigose, o jei tiksliau – skirti  būtent arbatos ceremonijai, parodo ir dvasinės kultūros ryšį su keramika, jos puošyba. Iki 1960-ųjų keramikai dažniausiai buvo naudojamos tradicinės degimo krosnys nobori-gama. Technikos pasiekimams palietus visas keramikos sritis, Japonijos puodžių darbas tapo daug paprastesnis. Šiuolaikinė japonų keramika sudaryta iš daugybės išraiškos formų, bet jų kūrėjai nepamiršta senų tradicijų ir savo kūriniams suteikia daug unikalumo, harmonijos pojūtį. Japonijoje yra nustatyti tam tikri standartai, kurie apibrėžia „tradicinę japonų keramiką“. Šie kriterijai susiformavo Tradicinėje Japonijos menų parodoje, kuri vyksta kasmet nuo 1954 metų.

 

Straipsnį parengė Svajonė

Naudotasi: http://lt.wikipedia.org/wiki/Japonija

Atnaujinta Sekmadienis, 17 Sausis 2010 14:20